Dviguba V

Visiškai sutinku su tais, kurie sako, kad geriausiai viską supranti pats tai patyręs. Konkretūs pavyzdžiai padeda suprasti dalykus, kurie iki tol buvo tamsus miškas.  Tai pastebiu ir savo gyvenime. Šiandien labai aiškiai pamačiau, kiek daug santykiuose su žmonėmis lemia dėmesingumas.

Šiandien, vykdydamos vieną iš savo baigiamųjų „Kito varianto“ užduočių aplankėm vietinius vaikų namus. Šio apsilankymo metu pristatėme sėkmės, pasitikėjimo ir kitas opias temas. Aišku, buvo smagu įveikti iššūkį gana sudėtingą sėkmės psichologiją išdėstyti taip, kad ją suprastu dešimties metų vaikas, bet ne tai šiandien buvo didžiausias sunkumas. Įdomiausia buvo ieškoti bendros kalbos su vaikais.

Kažkodėl nenustebau pamačiusi, kad daugumą jų dar gana maži, iki dešimties metų amžiaus. Vos atėjus, matėm ne tik mažųjų, bet ir vyresnių vaikų smaslias akis ir pačios jautėm šiokią tokią baimę. Mažyliai stengėsi su mumis bendrauti, vyresnieji kažkodėl buvo nedrąsūs. Pradėjus žaisti žaidimus nudžiugom, kad į juos įsitraukė vis daugiau vaikučių. Turbūt galiausiai nusipelnėm jų pasitikėjimo, darydamos tą patį, ką daro jie. Bandymas pralaužti ledus bendraujant su 7-8 metų mergaite, pasirodo, daug sudėtingesnis, nei prieiti prie bendraamžio nepažįstamojo. Bet, visgi su vaikais bendrauti nuostabu. Galiausiai, kai randi kažką, kuo gali sudominti tą mažą nedrąsų vaikutį, pasijauti tikrai šauniai. Iš tiesų, kaip žmogui gera gauti dėmesio, matyti, kad jis yra kažkam reikalingas. „Nupiešk man kačiuką“;„O man irgi ką nors nupiešk“- iš tiesų malonu ir jiems, ir mums matyti, kad tokiais paprastais dalykais galime juos nudžiuginti, o ir jie mus stebina. Sunku nusakyti, kaip apsidžiaugė maža mergaitė, kai draugė jai parašė laiškelį. Rodos, tokie maži dalykai, o teikia tiek džiaugsmo. Piešimas drauge, kartu geriama arbata, balionai. Net ir mažiausias dėmesio gestas žmogui gali praskaidrinti visą dieną. Dar labiau prikaustėm vaikų dėmesį, kai atvyko mūsų draugas, kuris pagrojo elektrine gitara. O kai jis pradėjo piešti vienos mergaitės portretą, pusė vaikų susidomėję spoksojo į tą piešimo procesą. Dėmesys padeda vaikams tapti drąsesniais, išreikšti save, todėl jis yra tiesiog būtinas.

Galiausiai vaikai taip išdrąsėjo, kad net pasiūlė mums pažaisti jų pasiūlytą žaidimą. Žaidimas gana sudėtingas:ratu sustatomos keturios kėdės, 4 žmonės šonu atsisėda ir ant gretimo sėdinčiojo kelių padeda galvą. O tada visos kėdės patraukiamos ir mes keturiese liekam kabėti ore, horizontalia poza grindų atžvilgiu. Buvo baisu, kojos drebėjo, rankos nelietė žemės, bet buvo tikrai smagu, nes tai sudomino ne tik mus, bet ir visus vaikučius. Graudžiausia buvo tada, kai mums išėjus į kitą kambarį gerti arbatos, prie manęs priėjo mažas berniukas ir liūdnai paklausė, ar jau išeinam. Kiekvienam žmogui reikia dėmesio, bet vaikučiui, kuris gyvena su dar 20 kitų vaikų ir tik pora auklyčių, kurios turi aprėpti juos visus, jis tiesiog būtinas. Manau, kad patys turėtume nepamiršti, kad visi esam vienodai pažeidžiami, turime tas pačias baimes ir norime būti pripažinti, o tai ypač svarbu vaikystėje.

Vienas iš linksmiausių dalykų, kuris maloniai nustebino mus vaikų namuose, tai viena septintokė mergaitė. Beveik visos mūsų paskaitos metu ji buvo neaktyvi, baili, bet labai rūpestinga. Galiausiai, kai išėjom gerti arbatos, ji prisėdo prie mūsų ir pamatėm tikrąjį jos charakterį. Mergaitė, pamačiusi kaip paprastai tarpusavyje bendraujam, išsikalbėjo ir mes pamatėm, kad ji yra be galo protinga. Negalėčiau jos lyginti net su daug vyresnių negu ji žmonių, kuriuos pažįstu. Tai žmogus, kuriam tikrai rūpi ateitis ir kuris tikrai domisi naudingesniais dalykais, negu tie, kurie nemato visiškai jokių perspektyvų ateityje. Džiugu rasti žmogų, kuris ir be metų mokymų turi teigiamą požiūrį į gyvenimą, net ir aplinkui matydamas tiek neigiamų pavyzdžių.

Galit manyti, kad šis pavyzdys buvo toli nuo jūsų gyvenimo. Bet ne tik vaikai, augantys be tėvelių, nori dėmesio. Dėmesys yra vienas svarbiausių dalykų norint palaikyti teigiamus santykius su aplinkiniais. Pavyzdžiui, aš turiu tokią draugę, kuri yra labai savanaudiška. Ji prašo vieno. Po to kito. Po to dar kažko. Ir niekuo neduoda pati. Kartą, kai dieną prieš kažkokį atsiskaitymą ji manęs paaprašė sukelti kažkokias nuotraukas, aš neišlaikiau. Man reikėjo ilgai sėdėti prie kompiuterio, kol pati gavau tas nuotraukas, tada jas įrašyti. Ir aš visiškai neturėjau laiko saviems reikalams. Kitą dieną nuoširdžiai jai pasakiau, kad ji elgiasi labai savanaudiškai ir aš nesiruošiu toliau šokti pagal jos dūdelę. Nuo to laiko gaunu mažai jos prašymų, o ir jei gaunu, vykdau tik tada, kai tai nesikerta su mano planais. Suprantama, vieną kartą padėti draugui malonu, bet iš eilės tai daryti daugybę kartų, negaunant nieko atgal- tai jau išnaudojimas. Žmonės, siekantys gerų santykių ir gražios ilgalaikės draugystės, turi palaikyti pusiausvyrą tarp „duoti“ ir „imti“. Turite ne tik gauti dėmesį iš kitų, siurbti naudą sau, bet ir tiek pat dėmesio atiduoti kitiems, nes kitaip greit prarasite draugą.

Taigi, matote, kad dėmesys labai svarbus mūsų gyvenime. Jis padeda pasijausti geriau, daryti tai, kas Tau patinka, rasti tai, ko nesitikėjai rasiąs ir palaikyti gerus santykius su aplinkiniais. Linkiu prisiminti tai bendraujant su aplinkiniais.

Net ir patiems sėkmingiausiems žmonėms būna akimirkų, kai rodos, viskas, ką taip ilgai kūrei, slysta iš rankų. Ir netgi dažniau, negu paprastiems mirtingiesiems. Turbūt tai ir skiria, tarkim, Steve Jobs, nuo kitų žmonių. Ne sąskaitą banke. Kiekvienas žmogus turi tokias pat galimybes turėti viską. Jis ir bet koks kitas žmogus, nuleidęs galvą paniuręs slenkantis gatve, skiriasi tik tuo, kad Jis sugebėjo susidoroti su iškilusiais sunkumais, ko nepajegė dauguma kitų žmonių.  Kaip?  Gal kažkokiu stebuklingu būdu? Atviriai sąkant, ne. Jis tiesiog turėjo savybes, kurias gali išsiugdyti kiekvienas: optimizmą, begalinį ryžtingumą ir aklą sekimą savo idėja.

Kiekvienas kasdien susiduriam su mažesniais ar didesniais iššūkiais. Ir dažnai esam linkę pasiduoti iškilus mažiausiai problemai, apie kurią nebuvom pagalvoję. Bet ar Edisonas būtų išradęs lemputę, jeigu būtų viską metęs po vieno nevykusio bandymo? Juk tai būtų pasmerkę mus ir toliau gyventi žibalinės lempos šviesoje. Ne, jis bandė šimtus, tūkstančius kartų, kol galiausiai rado tinkamiausią variantą ir pagaliau išrado įtaisą, be kurio vargiai įsivaizdavom savo gyvenimą šimtą metų. Dažnai labai sunku pripažinti savo klaidas. Rodos, kaip AŠ, tokia tobulybė, galėjau kažką padaryti blogai. Sunku nusakyti kaip dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie primeta atsakomybę už savo gyvenimą kitiems, kaltindami juos dėl savo nesėkmių. Žmogau, atsimerk, Tu gali viską. Ir Tu, ne mama, ne mokytojas ir ne darbdavys yra atsakingas už Tavo klaidas.

Pripažįstu, pati dažnai elgiuosi nemokšiškai. Esu iš tų žmonių, kurie labiau vertina idėjas, o ne jų siekimą. Taigi, pamažu, nedrąsiai, mokydamasi iš savo klaidų dar tik bandau planingai įgyvendinti savo tikslus. Teisingai, dar tik mokausi. Dar vienas svarbus dalykas yra suprasti, jog vieną kartą padaryti klaidą ir iš jos pasimokyti- puiku, o nuolat kartoti tas pačias klaidas- kvaila. Nesėkmės parodo mums mūsų silpnąsias vietas. O tai leidžia tobulėti. Tik žmogus, kuris ryžtingai siekia savo tiklo, tiki savo svajonės įgyvendinimu moka atsižvelgti į savo klaidas ir jų nebekartoti. Reikia daug jėgų ir didelio noro, bandant susidoroti su nesekmėmis, bet tai padaręs žmogus sugeba augti vidumi, peržengti per save. Taigi, labai svarbus sėkmės ingridientas yra tikėjimas tuo, ką darai ir ryžtingumas.

Neatsiejamas dalykas sėkmės kūdikiams- teigiamas požiūris. Jis ir niekas kitas labiausiai padeda susidoroti su sunkumais, kurių pasitaiko net tiems, kurie atrodo neklystantys. Štai, jau ne kartą mano minėtas Steve Jobs yra tobulas to pavyzdys. Jis ne kartą buvo išmestas iš garsių kompanijų, kurias pats ir sukūrė. Negi jis pasidavė? Tikrai ne, jeigu būtų, dabar turbūt nežinotume vienos didžiausių pasaulyje technikos virtuozių- Apple kompanijos, bei iPhone, iPode, iTunes, negalėtume mėgautis Pixar kuriama kokybiška animacija, nežinotume, kas yra Macintoch produktai. Visą tai sukūrė Steve Jobs. Ne tik nenuleido rankų išmestas iš Apple, įkūrimo pradžioje, bet vieną po kitos kūrė kompanijas, kurių gaminamus produktus dabar žino visas pasaulis. Teigiamas požiūris mums atveria galimybes, o neigiamas žlugdo siekius. Taigi, susidūrę su problemomis, turime atsiminti savo motyvus, tai, kas mus iš pat pradžių vertė kilti.

Gyvenimas pažeria sunkumus tik tam, kad galėtume tobulėti. Jeigu siekdamas tikslo nesutikai sunkumų, tai reiškia, kadužsibrėžei per mažą tikslą. Tu gali daugiau. Prisimink savo tikslą, pasitelk ryžtą jo siekti, optimizmą- įkvėpimui ir drąsiai perženk iškilusias problemas.

Būna akimirkų, kai gyvenimas Tau akivaizdžiai pasako “sulėtink tempą”, bet Tu to aiškiai nesupranti. Ir kas atsitinka tada? Jis pasako dar kartą. Ir dar. Ir kartoja, kol Tu supranti.

Sesuo neseniai man pasakojo apie vienos moters filosofiją, kad likimas, gyvenimas ar kaip tai pavadinsi dažnai mums siunčia ženklus, perspėjimus. Iš pradžių mažus, be jokių skaudžių pasekmių. Bet kuo toliau, tuo jos didėja ir daro didesnę žalą. Aš pagalvojau apie tai. Atsiminiau, kad mano gyvenime buvo akimirkų, kai , rodos, girdėjau perspėjimus, bet juos ignoravau. Bet žinoma, niekas taip gerai neįrodo visuotinių dėsnių kaip jų patyrimas.

Pastaruoju metu turiu daug užsiėmimų. Mokykla, veikla nevyriausybinėse organizacijose, anglų kalbos pamokos, draugai, šeima ir saviugda užima didžiąją dalį mano laiko. Taigi, įprasdama kiekvieną dieną išnaudoti šimtu procentų visai šiai veiklai, net to nepastebėdama, ženkliai padidinau savo gyvenimo tempą. Visomis prasmėmis.Bet atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Penktadienį ryte apsimoviau savo naujus batus, kurie beje buvo labai slidūs. Bet aš į tai nekreipiau dėmesio. Ėjau sau su greitaeige klasioke apledėjusiu šaligatviu. Mintyse girdėjau “lėtink tempą”, bet neklausiau to, maniau, kad būsiu atsargi ir viskas bus gerai. Bet nebuvo. Paskubomis eidama paslydau, krisdama rėmiausi dešinės rankos alkūne ir atsistojau su skaudančia galva, ir ranka, kurios dėl skausmo net negalėjau sulenkti. Ir tada aš supratau, ką man norėjo pasakyti likimas. “Sulėtink tempą”- štai ką jis man norėjo pasakyti. Ir štai, savaitgalį aš ramiai sau sėdėjau namuose, mėgaudamasi ramybe, kurią per darbų verpetą jau buvau pamiršusi.

Aš nesakau, kad greitas gyvenimo tempas yra blogai. Yra toks įdomus posakis “skubėk lėtai”. Nelabai suprasdavau, ką jis reiškia, bet dabar visgi aiškiau. Gyvenime negali būti vien darbas arba vien poilsis. Genijus tas, kuris sugeba tai suderinti ir pasiekti tobulybę. Mėgstu visą tai, ką darau ir man vienas malonumas visą tai daryti. Nesu iš tų, kurie viską daro paskubomis. Juk laimėjęs kelias papildomas minutes nieko negausi. Bet iš minučių juk valandos susideda…

Mano patarimas Jums: klausykitės, ką jums sako vidinis balsas (ėi, jis gi ten ne šiaip sau) ir tikslingai derinkite savo darbą su poilsiu.

Kas sakė, kad laimei reikia daug? Dabar, šią minutę paklausk savęs, ko Tau trūksta, kad būtum laimingas? Namo už kelis šimtus tūkstančių? Teisės diplomo? Ar tik baigiamojo darbo jam gauti? Ar ne akivaizdu, kad keli kartelę šiek tiek per aukštai? Ko Tau trūksta iki laimės dabar? Šią minutę. Juk neįmanoma, kad būtent dabar, vos Tau panorėjus, Tavo rankose  atsirastų diplomas. Nebent jau kelis metus dėl jo dirbi.  Sakysi, o jei laimėčiau pavyzdžiui, savo išsvajotą automobilį? Tam irgi reikia pastangų. Tie, kurie galiausiai laimi milijonus, prieš tai būna nusipirkę šimtus loterijos bilietų. O laimėjimai iš pirmo karto pasitaiko tik vienam iš milijono. Tikimybių teorija.

Argi nėra dalykų, dėl kurių pasijustum visiškai laimingas jau šią akimirką? Nori būti laimingas? Tai būk. Dauguma žmonių dažnai kelia sau sąlygas: “Kai kažką turėsiu būsiu tikrai laimingas”. Bet kas trukdo būti laimingam jau dabar? Kažko neturėjimas?  O gal gyvenimas ateityje? Prieš pradėdami siekti kažko, ko labai norim, ir kas neva padarys mus laimingus, pirmiausia turim atsiminti vieną vienintelį, patį gražiausią ir begalinę galią turintį žodį: “ačiū“.  Neskubėk savęs nuvertinti, juk jau dabar turi begalę dalykų dėl kurių esi laimingas. Kaip sugebėsi daugiau siekti, jei nesugebi įvertinti to, ką jau turi? Taigi, pirmiausia vertėtų ramiai atsisėsti ir apsidairyti. Pastebėti, kad jau turi tai, ko daug kas neturi. Turi neįkainojamų dalykų, bet net nesugebi jų pamatyti. Kaip rašė Paul Coelch, didžiausi lobiai slypi mums prieš akis, tik mes nesugebam jų pastebėti. Kam versti kalnus, kai jau esi viršūnėje? Suvok, kada ateina ta akimirka, kai prieš akis atsiveria platūs horizontai, naujų iššūkių viršukalnės. Ir prieš pradėdamas jų siekti pasigrožėk vaizdu, nuo ten, kur jau dabar esi. Ir nepamiršk padėkoti už tai, ką jau pasiekei, nes praleidęs šią stotelę negalėtum kilti aukščiau.

Ačiū už patį tobuliausią kisielių, kurį vakar viriau su sese…

Ir už puikų pyragą su razinom prie to nuostabaus kisieliaus.

Ačiū už lietaus lašus, barbenančius į mano langą. Tas garsas be galo patinka vienam mano senam draugui.

Ačiū ir už tai, kad šiandien su tuo draugu pabendravau po tiek laiko pertraukos.

Ir ačiū už tai, kad svarbūs pokalbiai atidėdami rytojui.

Ačiū už  gražiausius senų dainų akordus…

Ir už tai, kad tai man ne tik muzika, bet ir prasmė.

Ačiū už tai, kad gyvenu čia ir dabar..

Ir galiausiai mėgaujuosi ne tik tikslu, bet ir jo siekimu.

Tai svarbiausia.

Paskutinė 2010-ųjų diena įprasta proga užbaigti metus apibendrinant viską, kas buvo ir su šypsena( ir šampano purslais) pasitikti rytojų. Vieni išskiria įsimintiniausias metų dainas, knygas. Man tai nesvarbu.  O mano metus seka besikeičiantis metų nuotaikų kaleidoskopas.

Jei turėčiau apibūdinti šiuos metus vienu žodžiu, pasakyčiau, kad mano metai buvo apsisprendimo.  Kodėl? Nes atradau savo gyvenimo kelią. Galbūt nežinau, kas būsiu po trisdešimties metų. Bet tvirtai žinau, kad būsiu po penkerių metų ir skrupulingai to siekiu jau dabar.Aišku, nenusprendžiau viso to šiaip sau.  Turbūt turėčiau būti dėkinga likimui, sutapimui ar kažkam kitam, kad mano gyvenime pačiu laiku atsirado žmonės, padėję man suprasti, kad tai, ką gaunu iš gyvenimo priklauso tik nuo manęs. Aš supratau tą pamoką ir pažiūrėkit į mane dabar. Jaučiu kaip kalasi sparnai. Taigi įvykis, pakeitęs mano gyvenimą- dalyvavimas Euro Guidance organizuotame seminare, o vėliau- įstojimas į NVO “Kitas Variantas” gretas.

Aišku, iškart dar nesupratau, koks svarbus yra tas pasikeitimas mano gyvenime. Neįsivaizduojat, koks reikšmingas gali būti neryžtingumas. Vasaros pradžioje turėjau daugybę planų, bet bijodama daug ko nespėti daug jų atsisakiau. Ir, aišku, nepadariau beveik nieko. Likimo ironija. Bet tik vasarai pasibaigus supratau, kaip tai buvo gerai. Po tos nuobodžios vasaros supratau, kaip švaistau laiką. Ir taip elgdamasi tikrai nepasieksiu to, ko noriu. Tada pradėjau veikti. Nebesėdėjau sudėjusi rankų,o pradėjau siekti savo tikslų. Tai buvo mano persilaužymas. Gyvenimas pasikeitė.

Ir tada prasidėjo darbingas ruduo.  Įstojusi į organizaciją, susijusią su mano ateities planais susipažinau su jos vadove. Vos keliais metais už mane vyresnė mergina, labai veikli, iš pirmo žvilgsnio spinduliuojanti gera nuotaika, smalsi ir velniškai paprasta. Tokią ją išvydusi net nesupratau, kad ji vadovauja per tūkstantį žmonių visoje Lietuvoje vienijančiai organizacijai. Tokie jau tie sėkmingi žmonės- kuklūs, bet labai energingi ir visada pasirengę pasidalinti savo žiniomis ir įgūdžiais. Taigi šį žmogų pelnytai galiu laikyti geriausiu žmogumi, su kokiu šiemet susipažinau- ji man- pavyzdys. Nesuprantu žmonių, kurie pavydi tiems, kuriems gerai sekasi. Aš iš tokių žmonių mokausi. Ech, negaliu net įsivaizduoti, kaip būtų galima gyventi stovint vietoje, visiškai netobulėjant ir neišnaudojant Tau suteiktų progų. Gyvenu tam, kad tobulėčiau.

Šiais metais teko perskaityti begalę knygų. Kaip bebūtų keista, beveik kardinaliai kitokių, negu skaičiau ankščiau. Pirma, perskaičiau begalę Lietuvių klasikų kūrinių. Nebuvo nė vieno, kuris nuviltų. Štai dabar jau baigiu “sugraužti” Maironio eilėraščių tomelį ir net keista, pagalvojau, kad būtų visai smagu padeklamuoti šiuos eilėraščius raiškiojo skaitymo konkurse. Antra mano skaitomų knygų rūšis- tai saviugdos knygos. Ankščiau visiškai jų neskaitydavau ir galbūt ne daug ir praradau, nes mano gyvenimas dar nebuvo pradėjęs keistis ir jos man būtų atnešusios mažai naudos. O dabar jos- tai dar vienas būdas man tobulėti.

Ankščiau tiek dalykų nežinojau. O dabar viskas kitaip. Žinau, kad nei Paul Coelh, nei Steve Jobs, nei kiti žmonės, žinantys gyvenimo prasmę nemelavo. Ji yra ir ją rasti paprasta. Tereikia atsigręžti į save ir suprasti, kad gyvenimas Tavo rankose. Ir tik nuo Tavęs priklauso, ką Tu iš jo padaryti. Dažnai tai kartoju ir žinau, kad tai visiška tiesa: “Whatever you think: you think you can or you think you can not- you are right.” Turbūt tai galėčiau pavadinti vienu iš mano gyvenimo kredo.

Apibendrinant galėčiau pridurti, kad šiais metais patyriau daugybę netikėtų dalykų. Spaudžiau ranką seimo nariams. Buvau suaugusiems žmonės pavyzdžiu.  Buvo ir daug gražių akimirkų. Kad ir ta akimirka (arba kelios valandos), kai šokau su šimtais nepažįstamų žmonių ir tai buvo daug nuostabiau, negu būti su tais, kuriuos matau kasdien. Arba ta, kai šiandien ėjau kažkur sningant ir stebėjau nepakartojamus sniego kalnus ant visko, kas aplinkui(man patinka, kai sninga). Ir net ta, kai vaikštant po Lietuvos Respublikos seimą mane maloniai užkalbino vienas seimo narys. Galiausiai ta, kai po ilgo žvalgymosi į tuščią pašto dėžutę iš įpratimo, gavau laišką nuo draugo, po kokių metų pertraukos. Po to, kai pagaliau pradėjau gyventi taip, kaip noriu. Kai esu tas žmogus, kuris yra tikrai laimingas.  Iš lektorės, padėjusios atrasti kelią į savarankišką gyvenimą, gavau nuostabiausią pasaulyje patarimą:” Būk saule kitiems”.  Ir aš jau kylu.

Sakykit ką norit, bet Kalėdos- stebuklų metas. Tai jau seniai suprato ir  monopolininkai ir TV prodiuseriai, na, ir dauguma kitų mirtingųjų. Kadangi jau aš dalis tos visuomenės, apie kurią visi kalba, tai stebuklų metas neaplenkė ir manęs.

Stebuklais galėčiau  ir netikėti, nes šiaip esu skeptikė. Bet, kai net “milijonieriai” patiki, tai kas aš, kad netikėčiau. Stebuklai mano gyvenime pasireiškia staigmenomis. Štai gavau pasiūlymą susitikti su draugu, kurio nemačiau nuo vasaros. Pirma Lietuvių kalbos interpretacija puikiai pasisekė. Kai tiesiog nesupranti tų smulkmenų ir išvis interpretacijos poreikio, tai teisingas jos rašymas išties stebina. Kai net bendravimas su klasiokais gali tapti nuoširdžiai malonus, tikrai maloniai nustembi. Ech, čia turbūt pasireiškia mano komunikabilumas- smagu bendrauti su kuo daugiau žmonių tuo pačiu metu. Draugas pradeda galvoti apie tai, apie ką jau seniai esi pamiršęs. Dovanų gauni šokoladą. Pagauni save elgiantis taip kaip jau nebesielgdavai. Kai pamatai gerumą net tų, iš kurie visus metus kėlė tik nemalonius jausmus. Ir pradedi bendrauti su tais, tarp kurių ir Tavęs ankščiau būdavo siena. O galvoje skamba dainuojamoji poezija, kurią per begalinį skubėjimą jau buvai pamiršęs. Kai mokytoja pati save įkalbinėja Tave išleisti iš pamokos. Kai sutemsta tau būnant parduotuvėje. O dovanų gauni tai, ko visiškai nesitikėjai. Viena iš geriausių draugių užsiima kitais reikalais, nei ankščiau. O angliškai sugebi parašyti daugiau, nei lietuviškai (čia tai staigmena!).  Kai pati pikčiausia pedagogė nieko nesako, pastebėjusi kaip bėgi iš pamokos. O aplinkui nieko nevaržomi vaikšto pažįstami su briedžio ragais. Ir pats prisimeni žmones, kuriuos jau buvai apleidęs. Ir šiek tiek pamiršti tuos, kurie ankščiau buvo pasaulio centras. Senus draugus keičia nauji. Galiausiai net gyvenimas pradeda keistis ir supranti, kad esi kitas žmogus. Tada prasideda stebuklai.

Kita vertus, yra dalykų, kurie nepasikeičia net per šventes. Cinikai lieka cinikais. Gobšuoliai vis dar labiau rūpinasi savim, nei kitais. Visi šeši milijardai žmonių vis dar rūpinasi tik savim. Vagys vis dar vagia, instinktyviai nejausdami jokių sąžinės priekaištų. O dauguma žmonių vis dar tokie kaip buvo.

Ir supranti, kad gyvenime vis dėl to sekasi ne visiems, ir tai dar labiau stumia Tave į priekį, būti tarp tų, kurie turi daugiau. Bet visgi per Kalėdas būna stebuklų. Ir ne tik per jas. Ir viso to gyvas pavyzdys esu aš. Visai kitokia, negu buvau pernai. Dabar tvirtai žinanti savo tikslus, jų siekianti, kasdien tobulėjanti, gyvenanti dabar ir čia, pozityvi ir atvira priimti iš gyvenimo tai, ko nori. Stebuklų būna. Vienas iš jų esu aš.

Neįtikėtina, kiek kartu esu girdėjusi iš įvairių žmonių pasiteisinimą “Jis ne toks kaip aš, mes visiškai skirtingi”. Net neįsivaizduojat kaip dažnai ankščiau pati galvodavau “tas žmogus visiškas kvailys”, o su juo susipažinusi visiškai pakeisdavau savo nuomonę. Kiek kartų bijodama susipažinti su žmonėmis save teisindavau: “Ne, mes neturim nieko bendro, man bus visiškai neįdomu…”. Kas tai? Tai baimės atsakas į ryžtą siekti sėkmės, plečiant savo pažįstamų ratą.

Kam tas pažįstamų ratas, turiu kelis gerus draugus ir man jų  gana- sakysit man. Geriausi draugai- tikra Dievo dovana, bet argi keli žmonės Tau sugebės padėti visur? Turėdamas mažai draugų potencialiai turi mažai progų patirti situacijas, apie kurias svajoji. Turėdamas mažai draugų užkerti sau kelią būti drąsiu, nes tavo socialiniai sugebėjimai po truputį užmiega žiemos miegu. Galų gale, kuo daugiau draugų, tuo daugiau Tavo gyvenime laimės suprasti kitus ir būti suprastam, bei pastebėtam.

Ankščiau gyvenau darydama labai didelę klaidą. Bijodavau likti nesuprasta, todėl buvau savo senų draugų rate, net nebandydama ieškoti progų susipažinti su naujais žmonėmis. Bet kaip tai absurdiška- kaip gyvenime pasieksi kažką būdamas visiškai vienas? Iš kur Tavo gyvenime atsiras tinkamos progos, jeigu visada lindėsi tame mažame apskritime, kuriame dabar esi? Neatsiras!

Dažnai ne tik, kad bijodavau susipažinti su žmonės. Aš juos teisdavau. Susidarydavau nuomonę apie daugumą žmonių ne iš faktų, o iš nuomonių. Ir, žinoma, dažniausiai suklysdavau. Kad ir pavyzdžiui, neseniai susipažinau su vienu vaikinu. Ankščiau jį esu mačiusi tik nuotraukose ir jis man atrodydavo rimtas, nuobodus, na, tiesiog tipiškas “geek’as”. Ir įsivaizduokit kaip aš nustebau su juo susipažinusi, kai supratau, kad jis turbūt pats linksmiausias žmogus ,kokį pažįstu. Išankstiniai nusistatymai retai kada būna teisingi. Juk gali nepažinodamas žmogaus apie jį prisigalvoti būtų ir nebūtų dalykų, o kai jį pažįsti, matai, koks jis yra iš tikrųjų. Tai yra tiesa.

Jei jau supratai, kad reikia išbraukti išankstinius nusistatymus ir susipažinti su žmonėmis, skaityk toliau. Taigi, jau žinau, kad reikia susipažinti su žmonėmis.  Kaip tai padaryti? Tikrai ne būnant tame ankščiau minėtame senų draugų rate. Keisk aplinką, atrask naujus dalykus, išbandyk tai, apie ką jau seniai svajojai! Tikrai teisūs tie, kurie sako, kad geriausiai kalbą randa bendraminčiai. Atrask tarp savęs ir kitų žmonių kažką, kas jus vienytų. Aš pradėjau siekti savo svajonės ir jau dabar didinu savo kompetencijas toje srityje, kurioje ateityje save realizuosiu, todėl vis dažniau atrandu žmonių, kurie padeda man eiti tuo savo svajonės keliu. Padeda man pamatyti reikiamas progas ir visapusiškai tobulėti kaip žmogui.

Net neįsivaizduoji, žmogau, kiek gali atrasti išėjęs iš savo kiemo ir pažvelgęs į platesnius horizontus.

Šiame rašinyje daug kartų rašiau būtuoju laiku. Ankščiau darydavau taip. Ankščiau bijodavau to. Tai praeitis. Šiandien Tu supranti, kad gyvenimas Tavo rankose ir tik leisdamas sau ištrūkti iš savo apskritimo į kitokias erdves, su kitokiais žmonėmis, ne tik pakeisi savo požiūrį į daugumą dalykų, bet, ir pasieksi daug daugiau, nei galvojai.

Turbūt baigiasi 10-as mėnuo nuo to laiko, kai manyje kažkas pradėjo keistis. Turbūt sausį galėsiu švęsti metus savo atgimimo. Renesansas mano gyvenimui.

Kas tokio atsitiko? Meskit šalin meilę, šeimą, draugus ir kitus dalykus- jie tada mane veikė visiškai kitaip. Nuo jų, ir kaip bebūtų keista, net nuo tų žmonių, kurie man nieko gero nelinki, o gal net nuo tų, kuriems aš visiškai nerūpiu, tuo metu priklausė mano gyvenimas.

Sausį,su būriu klasiokų, užsirašiusi į mokytojos pasiūlytą seminarą, visiškai nesuvokiau, nei, kur aš patekau, nei kiek man tai atneš. Kelios savaitės, dalyvaujant “Aikos SM” organizuotame seminare man buvo labiau smagus žaidimas, negu seminaras, turintis nukreipti mane reikiama linkme profesijos atžvilgiu. Nors, tada save pristačiau ne toje srityje, kurioje aiškiausiai matau dabar, bet seminaro užduotys padėjo man suprasti vieną dalyką, kuris iki tol man atrodė nebūtinas.Privalai išsiugdyti kuo daugiau kompetencijų, nes nežinai, ko Tau gali prireikti ateityje. Tai buvo mano pradžios taškas. Viskas, kad ir kas tai būtų, jei galiu, aš ten būtinai dalyvausiu.

Po poros mėnesių išgirdusi pasiūlymą dalyvauti “sėkmės seminare” net nesudvejojau. Taip! Kol neperėjau atrankos visiškai nežinojau, kur noriu patekti. Rodos, beprotiška, bet, jei galiu, tai kodėl ne? Turbūt daug kas taip pat manė, nes atrankoje dalyvavo kokių 40 žmonių, nors atrinkta tik maždaug 12. Tiesa, pagal pirminį sąrašą net nepatekau į tą vadinamąjį “sėkmės seminarą”. Turbūt mano požiūris jau tada buvo pradėjęs keistis, nes pamenu, kad visiškai dėl to neliūdėjau. Na, bet, pasirodo, kad nebuvo dėl ko, nes po kiek laiko sužinojau, kad kažkas sąraše pasikeitė ir aš jau galiu dalyvauti seminare.

Yes. Linksmai nusiteikusi ėjau į pirmą paskaitą, ankstų pavasarinį šeštadienio rytą. Ir tada aš sužinojau. Vienas iš pirmųjų lektorės klausymų po susipažinimo buvo: “Ar esat girdėję apie “Kitą variantą” ?”. Pirmi atsakymai buvo migloti, bet dabar, po kokių pusės metų, kas tai yra žinau labai aiškiai, nes tai organizacija, kurios ugdomos idėjos tapo dalimi manęs ir galutinai pakeitė mano gyvenimą.

Įrašą skyriau savo pokyčiams. Apie juos ir tęsiu. Vykdant KV seminaro užduotis, tas mažas grūdelis, kurį man įskiepijo sausį vykęs AIKOS SM seminaras, išsikalė ir pradėjo augti. Kas manyje pasikeitė? Išvaizda- nė kiek. Supratau, kad jei nemylėsi savęs tokio, koks esi, tai kiti Tavęs- tuo labiau. Nors, pastebiu, kad turbūt užsikrėčiau šypsenos epidemija. Net nuotraukose pastebiu, kad visur atrodau labai laiminga. Atrodau? Jaučiuosi! Ir net mano išorė to negali nuslėpti. Jau minėjau, kad po AIKOS SM seminaro nusprendžiau dalyvauti visur, kur tik įmanoma. Net ir tai pasikeitė. Dabar mano gyvenimo kelrodžiai yra TIKLSLAI, kurie ir nukreipia mane ten, kur reikia. Nebe eikvoju savo laiko bandydama suspėti visur. Dabar darau tik tai, ką turiu daryti. Na, žinoma, tikslai dar ne viskas. Turbūt pati nuostabiausia žmogaus savybė, kokia tik gali būti, yra pozityvumas. Energingas, entuziastingas ir visada plačiai besišypsantis, viskuo besidomintis žmogus minioje šviečia kaip mėnulio pilnatis naktį be žvaigždžių. Pati tuo įsitikinau, pati to nežinodama, iš būrio nepažįstamų žmonių, pirmiausia susipažinusi su pačia veikliausia ir,turbūt daugiausiai pasiekusia mergina. Kodėl pirmiausia su ja? Nes ji yra toks žmogus, kuriam visada įdomu bendrauti su žmonėmis, kad ir kas jie būtų. Sakot, stebuklai? Ne, jų nebūna. Tiesiog kai kurie žmonės sugeba daugiau, negu kiti. Aš, pavyzdžiui, dar tik mokausi klaustyti kitų žmonių. Tai nėra lengva. Bet, kai to išmoksti, sugebi iš kiekvieno žmogaus gauti daug daugiau, negu manei gausiąs.

Per visą tą laiką aš išmokau begalę dalykų. Visų dabar turbūt net nevardinsiu, nes tai gal net neįmanoma. Bet viso to nebūtų buvę be vieno dalyko. Vadinkit tai paslaptim, traukos dėsniu, sėkme ar kuo tik norit. Dabar aš žinau, kad vienintelis žmogus, galintis įtakoti mano gyvenimą esu aš. Ir tik aš nusprendžiu, koks mano gyvenimas turi būti. Ne tik nusprendžiu, bet ir jį tokį padarau. Kad ir ką jūs sakytumėt, tai tiesa.

Gyvenimo pabaigoje skaitysiu šį įrašą ir minėsiu dalykus, kurie nulėmė, kad iš gyvenimo gavau viską, ko tikėjausi.

Nuostabus šeštadienis! Kaip gera dienai baigiantis suprasti, kad ji Tau davė tiek naudos. Naudingas rytas KV paskaitos metu, smagus ir vasariškai šiltas pasivaikščiojimas su gera drauge, įdomus Andriaus Mamontovo apsilankymas ir, galų gale, perlipimas per save ir pokalbis su juo apie tai, kas svarbu jam, ir kas galiausiai taps svarbu Tau. Ech, man nesvarbu, ar tai pavydėtina, nes man tai suteikė labai daug. Šeštadieniai- mano laimės užtaisas visai savaitei. :)

Taigi, pradėkim nuo pradžios. KV paskaita. Ilgai laukta, kaip visada naudinga ir net smagi. Po 4 mėnesių pertraukos ir deja, turbūt, paskutinį kartą matoma lektorė, tie patys 5 žmonės, kurie mokosi ir aš, tokia kokia stebina. Pirmiausia- vasaros įspūdžių aptarimas, kuris džiugina. Privertė mane pajusti, kad vasarą praleidau gerai, nes aktyviai užsiėmiau saviugda- ne tik skaičiau daug knygų apie sėkmę, apklausiau sėkmingą žmogų, bet ir pati ieškojau, kaip galėčiau padaryti savo gyvenimą geresnį- ir tai veikia. Nors mano sėkmė nėra tokia ryški, kaip kai kurių kitų, bet man svarbiausia, kad nors ir ne per didelius, bet teigiamus pokyčius savyje jaučiu AŠ. Savo mėgstamiausios knygos pristatymą galėčiau apibūdinti vienu anglišku žodžiu- awesome. Kodėl? Nes tuo pačiu metu buvo ir baisu, ir nuostabu. Padariau, tai, ką planavau ir labai džiaugiuosi. Be to, iš kitų pristatymų, bei naujos informacijos, kurią pateikė lektorė ir daug naujo išmokau. Tai 100 proc. džiugina- darau tai, kas man patinka ir galų gale tai man padeda kilt kaip asmenybei.

Antras dalykas, kuris mane ne mažiau džiugino- tai smagus pasivaikščiojimas su drauge po rudenėjančią, bet vasarišką šviesa persismelkusią gamtą. Linksmi pokalbiai su drauge apie mūsų naujienas, žydras dangus, krūva lapų po kojom, Žibutė( supraskit, karvė) ir netgi grybai, bei šungrybiai po kojom padarė tas dvi valandas neįkainojamom. Tiesiog gera, kai yra žmogus, su kuriuo galima pasidalinti laimėmis ir nelaimėmis, ar tiesiog pabūt. Kas gali būti geriau šeštadienio pavakarę, negu eiti saulės apšviestu, rudais lapais nusėtu taku link ežero pakrantės, kurioje slepiasi begalė grybų.

Ir pabaigai, tai, kas mane nustebino. Susitikimas su Andriumi Mamontovu. Girdėjau, kad mūsų mieste vyks jo ir NVO Jaunimo Linija savanorių susitikimas su miestiečiais, simbolišku pavadinimu “nebijok kalbėti”, tad paskutinę minutę nusprendžiau ten eiti. Ir nenusivyliau. Susitikimas nebuvo vien liūdnos statistikos apie savižudybes aptarimas, kaip aš galvojau ten eidama. Įėjęs į salę, Andrius gyvai pagrojo kažkurią savo dainą. Jau tada likau nustebinta- mėgstu muziką. Po to ir didžiąją dalį susitikimo Andrius ir Jaunimo Linijos savanoriai atsakinėjo į žiūrovų klausimus. Jų buvo visokių, bet aš beprotiškai vertinu viena patį jų atvykimą- kai nėra kam padėti, kažkoks žmogus iš šalies gali padaryti daugiau, negu tie, kuriuos matai kasdien. Na, o baigėsi susitikimas mielais “Saulės miesto” akordais. Ir jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali, tai žibantis saulės miestas Tau švies visą nakt iš toli…Teigiamai nuteikia. Po susitikimo pralaukiau, kol visos mergaitės nusifotografavo ir gavo autografus pagaliau perlipau per save ir pakalbėjau su Andrium Mamontovu asmeniškai. Tiesiog priėjau, ir pradėjau. Be jokių įžangų, be jokių, hm, gal autografą, gal dar ką, tiesiog taip.  Net draugai vėliau priėjo ir klausė, ką su juo kalbėjai, kaip Tau pavyko?.. Prieiti gali bet kas. Džiaugiuosi, kad pasitaikė proga, kai jis to laukė. Nežinau konkrečiai, ką besibaigiant pokalbiui jis man pasakė. Kažką, kad gyvenime reikia klausyti savo širdies ir daryti tai, kas Tau teikia džiaugsmą. Gal ne tais pačiais žodžiais, bet tą patį. Iki nukritimo svarbūs žodžiai. Tai jo formulė. Turbūt man tai ne pagrindinė formulė, bet visgi gyvenime ja vadovautis būtina.

Šiandien man tiesiog gera. Iš esmės, man kas dien gera. Bet kas dien vis kitaip. O gal vien priežastis skiriasi? O gal mano gyvenimas jau yra vienas ištisas laimės amžius?..

Yra gyvenime žmonių visokių. Nors, nederėtų man kalbėt apie gyvenimą, kol kas man jo dar per daug liko, kad galėčiau. Na, bet galiu pakalbėt apie epizodą, vadinamą mokykla, kurį pakankamai greit užbaigsiu. Bet ir tai šiame įraše ne svarbiausias dalykas. Šiandien kalbėsiu apie žmones. Tuos, kurie man kelia šypseną. Ne tokią, kai su draugais juokiesi iš tik jums vieniems suprantamų dalykų. O tokį, kai tiesiog juokingai atrodo žmogaus elgesys ir šiaip.

Taigi, per savo sąlygiškai trumpą gyvenimą esu mačiusi ir kažkiek pažinusi nemažai žmonių. Visokių buvo. Kaip bebūtų netikėta, tiesa ta, kad tik labai maža dalis buvo tokių, kuriuos drąsiai gali vadinti draugais. Na, o kadangi 90 proc likusių buvo įvairūs “ateiviai iš kitų planetų”, tai, nors jie to ir nė velnio nenusipelnė, bet apie juos šiandien rašysiu.

Kaip jau sakiau, visokių buvo. Apie visus net neįmanoma kalbėt, nes daugumos jų ir neatsimenu, nes kaip savaime aišku- neverta.( Taip pat neverta ir apie atsimenamus kalbėti, bet jei jau pradėjau…). Taigi, pakalbėsiu apie dabartinius. Tikslau tuos, kuriuos tyčia ar netyčia tenka kartais matyt ar kažkiek pažint.

Nežinau, kokį čia tikslų pavadinimą būtų galima sugalvot nuo 10 metų plaukus dažančioms mergaitėms, kurios viduržiemį vaikšto pliku pilvu ir po to skundžiasi gripu, tai pritaikysiu lietuvišką naujądarą- “tuštutė”.

Daug tokių esu mačiusi. Jos nuotaikos neatspėsi, nes nuotraukose ji šypsosi taip, tarsi jai būtų surakinatas žandikaulis, o realybėj ji į Tave spokso abejinga niekinančia mina, nes esi ne toks, kaip ji. Ji nešiojasi rankinuką pilną knygų ant sulenktos alkūnės ir darys taip visą gyvenimą, nors ir senatvėj jai nukris ranka. Ji dažo plaukus peroksidu ir dar, kad nebūtų maža kasdien juos išsitiesina pigiom plaukų žnyplėm. Ji klauso pop’so vien todėl, kad taip madinga, o jei ir klauso ko nors kito, tai tik todėl, kad tai atrodė faina kažkam kitam. Ji patinka vaikinams. Ir taip aišku, kad tik dėl to, jog patenkintų jų fiziologinius poreikius.  Ji kitas merginas, kurios yra už jas geresnės, be gailesčio vadina žiurkėm. Aš esu visiškai įsitikinusi, kad taip jos daro tik dėl to, kad suvokia esą prastesnės. O jei nesuvokia, tai kada nors tikrai suvoks. Ir pykstasi jos tik dėl vaikinų. Tarpusavy. O ant visų kitų pyksta dėl to, kad joms nepritaria. Tokios jau jos. Nemoka rašyt, bet puikiai moka dalintis tarpusavy kitų trūkumais taip nuslėpdamos savuosius. Savo trūkumus jos slepia ne tik žodžiais. Kaip rašė Šekspyras “Dievas Tau duoda vieną veidą, o Tu nusipieši kitą”. Ir jos taip daro. Ne tik išorėje, bet ir viduje. Kad patenkintų poreikį būti kažkam reikalingos. Ir nesvarbu,kad tik dėl to kaip atrodo, ir, kad yra moterys.

Galit mane peikti, galit nesuprasti, bet kiekvienas renkasi kaip jam gyventi. Aš ne tuštutė. Ir jos man kelia šypseną, kad ir kiek jos mane peiktų už tai, kad esu tokia, kokia jos niekada nebus.